Erdvinis, trimatis kinas, kitaip tariant 3D vaizdas vis labiau populiarėja Lietuvoje. Daugelyje kino teatrų siūlomi erdvinio vaizdo akiniai, gausėja tokių filmų repertuaras, žadama intensyvi 3D technologijų plėtra televizijoje, žaidimuose. Tačiau kodėl kai kurie žiūrovai po erdvinio kino seanso jaučia akių ir galvos skausmą?
Žmogus suvokia erdvinį vaizdą, nes kairė ir dešinė akys dėl tarpusavio atstumo mato vaizdą šiek tiek skirtingu kampu. Kai abi akys nukreiptos į tą patį tašką, smegenys vaizdus sulieja ir susidaro erdvinis vaizdas. Atkuriant erdvinį vaizdą labai svarbus yra akies gebėjimas ryškiai matyti objektus įvairiu atstumu, keičiant lęšiuko išgaubtumą bei laužiamąją galią (akomodacija) ir akių optinių ašių suartėjimas, žiūrint į daiktą iš arti (konvergencija). Taigi virtualiam erdviniam vaizdui sukurti reikia į skirtingas akis perduoti šiek tiek besiskiriančius vaizdus, kuriuos smegenys iš inercijos sudėtų vieną ant kito ir suformuotų erdvės įspūdį.
Būtent tai ir vyksta kino teatruose. 3D kino filmo metu žiūrovams siunčiamas dvigubas vaizdo signalas, kurį specialūs akiniai su skirtingos poliarizacijos stiklais atskiria kiekvienai akiai atskirai. Jeigu žiūrėtume tokį filmą be tokių akinių, vaizdas matytųsi šiek tiek „išsiliejęs“ dėl vienu metu rodomų skirtingų kadrų. Bet poliarizuoti akiniai vieną dalį vaizdo praleidžia į vieną akį, kitą dalį – į kitą. Kai mūsų smegenys vaizdus „sudeda“ vieną ant kito, gauname 3D pojūtį.
Realybėje žiūrint į erdvinį objektą niekas vaizdų „neperjunginėja“ – natūraliai akys sufokusuojamos į norimą objektą, o kiekvienas iš akių lęšiukų dar papildomai individualiai „pareguliuojamas“, kad gautųsi ryškus vaizdas. Taigi kiekviena akis lęšiuką susireguliuoja šiek tiek skirtingai, tačiau fokusuojamo vaizdo optiniai židiniai ir optinės ašys yra labai arti vienas kito. Šis natūralus akių susireguliavimas ir gali konfliktuoti su virtualiu erdviniu vaizdu. Jautresniems žmonėms dėl tokio „konflikto“ gali atsirasti akių nuovargis bei galvos skausmas. Mat kai akys sufokusuojamos į kino teatro ekraną, bet į skirtingas akis gaunamas vaizdas nesutampa su natūraliai lęšiuko suformuotu židinio gyliu, išsiderina natūralus erdvinio vaizdo formavimas per akomodaciją ir konvergenciją.
Kitaip tariant, žiūrint į tikrą erdvinį objektą, abiejų akių vyzdžių linijos sueina į jį, o akių lęšiukai į jį ir fokusuojami. Žiūrint erdvinį kiną, akių vyzdžių linijų sueinantis taškas jau nebesutampa su lęšiuko fokusuojamu erdvės tašku, todėl ir gali atsirasti nemalonių pojūčių. Be to, šios problemos paaštrės, kai pradėsime žiūrėti erdvinę televiziją. Pasirodo, labai daug ką lemia ir atstumas iki ekrano.
Nors daugelis žiūrovų sako, kad jie nejuto nei akių nuovargio, nei galvos skausmo, tačiau nereikėtų piktnaudžiauti virtualiais malonumais ir stengtis išlaikyti didesnį atstumą nuo ekrano. Juk sveikata yra svarbiau nei 3D vaizdas.