Skip to content

Kritika. Kad žodis gydytų…

    Kritika (pranc. – critique, graik.- kritike) vadiname vertinimą, remiantis kokiais nors kriterijais, tikrinant turinį. Tačiau nežiūrint į šį neutralų apibrėžimą, ji visada siejama su įtampa, nemaloniais jausmais, kartėliu, nuoskauda ir priešiškumu… Pabandykime mintyse ant svarstyklių sudėti bent praėjusio mėnesio išgirstus pagyrimus, komplimentus, gerus žodžius ir išreikštą nepasitenkinimą, kritiką, pasipiktinimą mūsų atžvilgiu. Manau, lengvai suprasime, kuri pusė nusveria. Taigi, mūsų gyvenime jos neproporcingai daug.

    Kritika yra vienas aštriausių tarpusavio bendravimo būdų. Dažniausiai ji pažeidžia šalia esančiojo savigarbą, menkina jo savivertę, sėja nuoskaudas. Savo ruožtu kritikuojamasis, norėdamas apginti savo orumą, atsako tuo pačiu, ir labai dažnai piktinasi ne ginčo objektu, elgesiu ar objektyviomis aplinkybėmis, tačiau pašnekovo asmeninėmis savybėmis. Tokiu būdu tiesiamas tiltas, kuris veda į atvirą  ilgalaikį konfliktą, nes nė vienas iš pašnekovų nekalba apie reikalą, tačiau stengiasi ,,laimėti ‘’ žodžių  aštrumo kovą.

    Dažniausi kritikos motyvai

    Kai kuriems žmonėms būdinga ką nors kritikuoti vien dėl kritikavimo. Paprastai tokie žmonės yra nepasitikintys savimi, nelaimingi, augę negatyvioje aplinkoje  ir savąja kritika bandantys apsiginti nuo kitų prastos nuomonės.

    Plačiai paplitusi kritika, kuria siekiama suvesti sąskaitas, pažeminti kitą. Dažnai vadovai jausdamiesi nepakankamai kompetetingi, linkę kritikuoti profesionalus, kad patys apsisaugotų nuo pastarųjų kritikos.

    Dar kiti yra visada įsitikinę savo teisumu, todėl asmeniškai įsižeidžia, jeigu kažkieno nuomonė nesutampa ir puola kritikuoti; taip pat mėgsta pasišaipyti, pašaržuoti, tai įvardindami kaip paprastą humorą.

    Žodžiu, kritika labai painus bendravimo reiškinys. O juk iš  esmės kritika turėtų būti siekimas žodinėmis priemonėmis pagerinti konkrečią situaciją, rezultatą, elgesį.

    Sėkminga ir nesėkminga kritika

    Pozityviosios kritikos tikslas – bendras teigiamas rezultatas, ja atkreipiamas dėmesys į klaidas ar nepageidaujamą elgesį. Kad taip nutiktų, būtina nedaryti grubių bendravimo  klaidų ir mokytis kritiką išsakyti.

    Dažniausios klaidos: fatališkumas, kai, pvz., sakoma: ,,Tu viską sugadinai, sugriovei…” , ,, Tu turėjai pasielgti būtent taip..”. Tokie žodžiai sukelia beviltiškumo ir bejėgiškumo jausmą, pyktį, todėl norima priešintis ir gintis, o ne taisyti padėtį.

    Antra – pamokymai ir pamokslavimai, pvz.: ,,Aš tave perspėjau, o tu ką, nieko nesupratai?”, ,,Nedaryk iš viso nieko su manimi nepasitaręs!”

    Trečia – kraštutinės emocijos. Išsakoma kritika pakeltu ir agresyviu tonu nepasiekia adresato, nes šis išsakomus žodžius kaip puolimą ar siekimą pažeminti.

    Ketvirta – negatyvūs apibendrinimai. Reikėtų vengti tokių pasakymų, kaip ,,Tu amžinai..”, ,,Tu niekada…”, ,,O, viešpatie, kaip ilgai…” ir t.t. Taip kritikuojamam asmeniui priklijuojama nevykėlio etiketė ir jam belieka ,,pateisinti” tai ateityje.

    Taigi, nemokšiška kritika sugadina santykius, neatneša naudos, apkartina aplinką. Tuo tarpu pozityvi kritika turėtų nurodyti klaidas, išreikšti abejones, pastebėjimus bei tuo pačiu parodyti pasitikėjimą pašnekovu, kad visa tai nepasikartos.

    Prieš išsakant blogus žodžius vertėtų įvertinti kito žmogaus pažangą, pasiekimus ar pastangas. Jeigu nerandate teigiamų dalykų, bent išsakykite susirūpinimą. Tuomet kritikuojamasis jaus, kad kritikuojama ne dėl kritikos, bet dėl tikslo ar geranoriškumo.

    Kalbėti reikėtų tik apie konkretų atvejį, poelgį  ar rezultatą, o ne apie asmenį apskritai. Labai svarbus yra kalbos tonas ir pasirinkti žodžiai. Reiktų vengti įvairių epitetų: žioplys, tinginys, apsileidėlė ir panašių. Taip pat labai svarbus pasirinktas laikas ir vieta. Kaip taisyklė, kritikuoti žmogų galite tik prie keturių akių; vieša kritika tik įžiebia ugnį….

    Kritika egzistuoja ir šeimoje. Nevertindami vaikų netinkamo elgesio, neišugdysime jų visaverčiais, atsakingais žmonėmis. Suaugusiųjų bendravime kritika skatina keistis, nes be šito neįmanomas tobulėjimas. Juk šeimoje esame atsakingi vieni už kitus, juolab vieni kitiems norime tik gero.

    Darbiniuose santykiuose kritikuoti verta tik tuomet, kai esame atsakingi už bendrą darbo rezultatą. Tačiau net ir tokiais atvejais yra svarbu įvertinti, ar tai duos daugiau naudos, ar žalos. Kartais atsitinka taip, kad darbuotojo pastangos ar asmeninės savybės neatitinka keliamų darbo reikalavimų, tad išmintingiau perorganizuoti darbą.

    Reakcija į kritiką

    Žodis žodžiui yra nelygu. Laiku pasakytas jis padeda ištaisyti trūkumus ir į problemą pažvelgti kitomis akimis, pamatyti save kitoje šviesoje. Jeigu jus kritikuoja, svarbu pačiam įvertinti ,,nusižengimo “ dydį. Jeigu manote, kad buvo už ką tą žodį pasakyti – neneikite, neišsisukinėkite. Daug garbingiau pripažinti klaidas, išsiblaškymą, užsimiršimą ar nežinojimą. Tokia pozicija tiek asmeniniuose, tiek darbiniuose  santykiuose kelia pagarbą, rodo kompetenciją ir dvasinę jėgą.

    Tačiau egzistuoja ir negatyvi kritika, kuria siekiama žmogų sumenkinti, išvesti iš pusiausvyros, pažeisti orumą, pasitikėjimą savimi. Tuomet svarbiausia išsaugoti savo orumą ir nepasiduoti blogoms emocijoms. Leiskite kritikui išsisakyti ir nesivelkite į ginčus. Tokia laikysena paprastai atvėsina kritiką. Netapatinkite savęs su išgirstais žodžiais, supraskite, kad tiesiog tapote kito blogos nuotaikos ar būdo ,,gaudytoju”. Tad kuo žmonės vienas kitą geriau pažįsta, tuo lengviau pakelia tarpasmeninių santykių įtampas, atsiradusias dėl kritikos.

    Kada  kritikuoti nevertėtų?

    Į šį klausimą turėtų atsakyti sau kiekvienas, ketinantis ją išsakyti. Jei esi pavargęs, prastai nusiteikęs, labai supykęs – geriau atidėk tai  rytdienai…O gal rytoj pajusite, kad nereikia tam žmogui nieko sakyti? Gal buvusi situacija yra mažareikšmė, o galimas ginčas atneš tik blogas emocijas ir nusivylimą.

    Dažniausiai kritika tampa neveiksminga  būtent dėl neigiamų emocijų. Gerai pagalvokite ar verta ir tuomet, kai norimas kritikuoti  žmogus išgyvena sunkią situaciją, serga, neišlaiko stabilios emocinės pusiausvyros.

    Taigi…gera kritika yra mūsų tobulėjimo šaltinis įvairiose srityse, jei tik mokama ją meistriškai naudoti bei išmintingai pasinaudoti.. Stenkimės, kad ji gydytų ir mus, ir šalia esančius….

    Virginija Babrauskė

    Komentaras

    El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *