Skip to content

Amžiaus vidurvasaris

    Ne, ne apie metų laikus noriu šįkart pakalbėti.  Apie gyvenimo vidurvasarį. Bet nerašau –  viduržiemis ar rudenėjimas, kaip priimta mūsuose sakyti. O, matyt, netinkamo požiūrio į save problemos pradžia ir slypi  mūsų tėvų perduotame suvokime, dainose, anekdotuose, priežodžiuose apie neginčijamą jaunystės tobulumą ir negailestingą laiko tėkmę link rudens…

    Laikas neabejotinai veikia mus. Apsidairai, o jau keturiasdešimt… Dar taip neseniai buvo mokykla, draugai, pirmoji meilė, pirmieji pasirinkimai ir darbai. Ir dažniausiai vertinami esame pagal tai, kiek pasiekėme, kokią karjerą padarėme, kokia mašina važinėjame, ar prestižinę mokyklą lanko mūsų vaikai. O paskutiniu metu ,,ypatingos svarbos“ tampa klausimas, kur atostogavome praeitą vasarą ir kiek mano veide mažiau raukšlių nei kitų aplink matomų moterų….

    Ir kartais atrodo, kad iki to nelemtojo keturiasdešimtmečio mes turėtume siekti visi nusipirkti tos pačios markės džipą, suskraidyti bent porą kartų į Turkiją ir   dirbti bent jau padorų darbą. Neretai pasitaiko, jog, regis, viskas  panašiai ir klojasi, tačiau jaučiamas vidinis šaltis ir gyvenimo tuštuma. Žmonės daugybę metų kūrę, ir statę savo svajonių gyvenimo statinį, pamiršta apie pamatus… Pamiršta, kad be karjeros, sutvarkytos buities, prabangių atostogų  mes visada ir visur  nešiojamės ,,savąjį Aš“. Liaudis sako: nuo savęs nepabėgsi. Perfrazuojant  mintį  šiam straipsniui, galėčiau pasakyti, jog gyvenimo pamatus reikėtų pradėti statyti nuo savęs.

    Šiais laikais  beveik iš visų mūsų reikalaujama iškreivinti sielą, kaip sakė B. Pasternakas, tai yra tiesiog sistemos, kurioje gyvename, dalis. Nuolatinis netikras  elgesys, prieštaraujantis tikriesiems jausmams, savojo ,,aš“ užgniaužimas, vietoj ašarų rodomas džiaugsmas,  neigiamų  dalykų garbinimas ….

    Psichologai vieningi: negalima išlikti sveikam, adekvačiam, džiaugsmingam nuolat prievartaujant save ar niekada nebūnant savimi. Tai ir yra atsakymas, kodėl mes turime pažinti  ir ieškoti tikrojo savęs. Kokiomis kryptimis tai daryti?

    Psichologijos tėvas Z. Froidas(Z. Freud) rašė, kad svarbiausias yra žmogaus sugebėjimas dirbti ir ten ieškoti neišlaisvintų galių.

    Štai psichoterapeutas A. Adleris  teigia, kad  svarbiausia yra socialinė terpė ir reiktų pradėti mokytis pastebėti  artimuosius, kaimynus,  pagalbos reikalaujančius, mokytis dalintis, tuo būdu atskleidžiant save ir savo privalumus.

    E. Eriksonas, daug tyrinėjęs ir rašęs apie žmogaus amžiaus tarpsnius, mano, jog norėdami išvengti nusivylimo jausmo brandžiame amžiuje, turėtume išnaudoti visus savo talentus, užsiimti kūryba netgi mažuose dalykuose.

    Panašiai pataria ir C. Rogersas: svarbiausias žmogaus tikslas yra realizuoti save, natūraliomis pastangomis atskleidžiant talentą, gabumus ir viską, ką turime savyje vertingo, tikro, humaniško.

    Savęs realizavimas turi vykti pozityviai, žmogui turėtų būti priimtinos visos išgyvenimų sritys: jausmai, poreikiai, troškimai, instinktai. Visa tai padeda subręsti, tad nereikia jų bijoti ar neigti, jais reikia pasitikėti. Didelės gyvenimo problemos niekada nėra galutinai išsprendžiamos, o ir jų tikslas ne toks: jos egzistuoja tam, kad mes jas spręstume…. ir tvirtėtume.

    Juk jaunystė ir brandesnis amžius negali būti vienodi nei savo išorine, nei vidine  gyvenimo  kokybe. Šiuo amžiaus tarpsniu nurimsta jaunystės aistros, ambicijos ir  svajonės nusidažo ramesnėmis spalvomis, lyg pats dangus mums siūlytų kitas gyvenimo alternatyvas.

    Todėl ir sakau, kad tai vidurvasaris…. Kai dar tiek daug saulėtų dienų prieš akis, kai dar dienos ilgos ir gali tiek daug nuveikti, kai yra laiko atsakyti sau: kodėl nešviečia mano akys? Ar aš realizuoju save? Ar atradau savo pašaukimą? O kaip su kitų klausimais? – sakysite jūs….  Lai tai būna temomis kitiems mūsų pasimatymams….

    Virginija Babrauskė

    Komentaras

    El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *